Orhan Pamuk "Stambulas: prisiminimai ir miestas"

Originalus pavadinimas: İstanbul – Hatıralar ve Şehir
Autorius: Orhan Pamuk
Leidėjas: Tyto alba
Metai: 2017
Puslapiai: 488
ISBN: 9786094662348
Formatas: 15 x 22 x 4,3 cm, kieti viršeliai
Kalba: Lietuvių
Vertėjas: Justina Pilkauskaitė

Orhanas Pamukas – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, savo kūryboje gebantis sulieti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. 2006 m. už literatūrinę kūrybą jis buvo apdovanotas Nobelio premija. Prieštaringai dėl savo įsitikinimų vertinamas gimtojoje šalyje rašytojas savo romanais pavergė viso pasaulio skaitytojus.

Rašytojo prozos intelektualumas, liūdesys ir persmelkiantis Stambulo grožis geriausiai atsiskleidžia labai asmeniškoje, užburiančiai poetiškoje knygoje „Stambulas“. Knygoje apie miestą ir patį rašytoją, kurioje legendomis apipinto miesto istorija neatsiejama nuo Orhano Pamuko asmeninės istorijos.
Nuo jaunystės Stambulas žavėjo rašytoją; melancholiška miesto siela, atsispindinti pastatuose ir griūvančiuose monumentuose, apleistose vilose ir sulaukėjusiuose soduose, jam ir yra svarbiausia.
O kur dar siaurutės šurmuliuojančios gatvelės ir žavingos Bosforo pakrantės. Tačiau drauge tai – ir vaikystės istorija. Mažasis Orhanas iš pradžių stebi miestą, vedamas už rankos mamos, vėliau – pro dėdės automobilio langą, o galiausiai išvaikšto jį savomis kojomis, patiria jį visa savo esybe. Miestą, kurio likimas savotiškai panašus į Pamukų giminės likimą: buvusi didybė, kosmopolitiška praeitis ir lėtas žlugimas.
Miestą, kuriame iki Orhano gimimo didžiuliame akmeniniame name ir gyveno gausi Osmanų imperijos šeima, miestą, kurio pagrindinis, visa persmelkiantis ir neregima migla apsupantis bruožas yra liūdesys. Prisiminimų knygoje nuostabiai – įžvalgiai ir melancholiškai – susipina Stambulo ir Pamukų šeimos istorija, praeitis ir dabartis, rašytojo mintys apie žmogaus, miesto ir civilizacijos likimą.
Visą laiką Stambulas man asocijavosi su grauduliu, kylančiu iš Osmanų imperijos žlugimo nuojautos, skurdo ir po miestą išblaškytų griuvėsių. Visą gyvenimą kovojau su šiuo grauduliu, kol galų gale, kaip ir visi Stambulo gyventojai, susigyvenau su juo. Stambulo liūdesys – tai vietinės muzikos nuotaika ir kertinis poezijos jausmas, tai požiūris į gyvenimą ir dvasinė būsena, tai – pagrindinis dalykas, kurio dėka miestas tampa miestu. Bet dabar aš noriu papasakoti ne apie Stambulo melancholiją, bet apie panašų jausmą – liūdesį, kuriuo didžiuojasi ir kurio nuotaikomis gyvena visas miestas.