Nuosavybės teisė I

Siūlome knygą
Vytautas Valiukevičius 1937, Nuosavybės teisė mūsų Žemės reformos įstatymuose, 102 psl., Veja: Vilnius 1992.

Vytautas Valiukevičius gimė 1907 m. Seinų apskrities Šventežerio
valsčiaus Babrų kaime. Gimtadienis galėtų būti rugpjūčio 14 d. prieš Žolines. Nors dokumentuose gimimo datos būdavo įvairios. Šią datą
rasime knygoje Viktoras Alekna 2002, Vytauto klubas. Ji geriausiai
atitinka ir Vytauto būdą pagal Mėnulio 7 naktį Kurtinys. Kunigas Jonas Reitelaitis yra parašės 2 lapus apie Babrų ir Giraitės kaimų praeitį. Šventežerio bažnyčios knygose rado kad Valiukevičius atsikėlė į žentus iš už Nemuno 1710 m. po bado ir maro, užklupusių kraštą po karų su švedais ir rusais. Kai 1905 m. kaimas skirstėsi į vienkiemius, buvo 32 sodybos, Valiukevičių daugiau dešimties. Valiukevičiai gyveno ir gretimuose Bagdanonių, Straigių kaimuose. Tėvas Antanas (1867-1954), mama Teofilė
Šimoniuciūtė Valiukevičienė (1867-1961) iš Gudelių bažnytkaimio
už 15 km nuo Babrų. Diedas Andrius Valiukevičius (1830 -1910) užaugino tris sūnus Andriuką, Antaną, Martyną ir dukrq, kurią išleido už Piliacko Mikyčiuose. Žemės turėjo 100 margų, išdalino sūnums po lygiai.
Apie tų laikų gyvenimą galime sužinoti iš Donelaičio metų. Lietuva tuomet buvo Rusijos imperijoje ir gyvenimas gerokai atsiliko nuo Rytprūsių. Karves augino tik dėl mėšlo. Kaimo troboje pas diedą Andrių sutilpo trys sūnų šeimos, nors greitai išsiskirstė į kolionijas. Antanas penketą metų (1888-1893) buvo kariuomenėje ir išsimokino felčeriu. Kare su japonais 1905 m. jis jau tarnavo Port Arture kaip gydytojas. Pasakojo kad neiššovė nei šūvio, bėgo šimtą km be sustojimo, bet japonišką karabiną į namus atsivilko.
Žmoną susirado Gudeliuose. Gudeliai yra krykelėje iš Seirijų į Seinus ir iš Lazdijų į Merkinę. Įtariu kad uošvis turėjo karaimiško kraujo. Net pati pavardė Šimoniutis skamba kaip pravardė. Žydams, o ir karaimams, svarbiau buvo mamos giminė, ir jie pavardžių nežinojo. Tik 1808 m. Užnemunėje įsigaliojus Napaleono kodeksui pradėtos rašyti ir žydų metrikos, ten jau užrašytos ir pavardės. Taigi daugelis gimusių vaikų gavo ir sugalvotas pavardes. Taip galėjo atsitikti ir Šimoniučiui, gimusiam apie 1830 m. Šeima buvo pakankamai apsišvietusi. Jų troboje vėliau buvo Gudelių mokykla. Lietuvaitėms jaunas felčeris
matyt nekėlė susižavėjimo, o susirado žmoną kuri viską tvarkė ir vairavo. Šimoniučių buvo brolis Martynas ir trys seserys. Paulina
ištekėjo už Saltono, Teofilė už Valiukevičiaus ir Agota už Plitniko,
ji pasiliko Gudeliuose. Antanui iki japonų karo gimė trys dukros ir
sūnus, bet visi numirė per pirmąjį pasaulinį nuo difterito, dzūkai kriekšliu vadino. Vytautas buvo pirmas išlikęs gyventi, tuomet
jam buvo 7 metukai. Dar gimė Vaclovas 1911 m., Juozas gimė 1915 m. ir galiausiai Jurgis 1919 m.
1916 m. rudenį Šventežery atsidarė lietuviška pradžos mokykla. Iš
Babrų mokėsi dviese Vytautas su Stasiu Valiukevičiu (1903-1978). Į mokslus susirinko jau pagyvenę, Vytautas ten buvo jauniausias. Kas rytą eidavo 4 km, per Olalių ir Stumbriuko kalnus, pro Baltabalę.
Kitame krante dabar Šventežerio kapinės. Manau kad ir miestelis Šventežeris gavo vardą nuo šio ežeriuko, nes baltais vadindavo šventus ežerus, gal su palaidojimais. Mokytojas nuo Krosnos Šeštakauskas tėvui patarė Vytautą leisti į mokslus, bus iš jo žmogus. 1920 m. spalio mėnesį Motiejus Gustaitis atkelia Žiburio gymnaziją iš Seinų, nes lenkai ten lietuviškos mokyklos toliau nebeleido, dar derėjosi kad mokytojais būtų Lenkijos piliečiai, bet Gustaitis nusprendė išsikelti ir Lazdijų pas Stasio dėdę Nemajūnuose, 4 km nuo miestelio. Jis buvo mažiausias klasėje, bet mergaites nuo pečiaus greit išsvaidydavo, mat klasėje būdavo šalta. Vėliau atsikelia į Lazdijus, miegodavo pas kleboną ant šieno, tik vėliau užsidirbę pinigų pamokomis inuomavo kambarį. Bet šeiminikė liepdavo taupyti žibalą, ilgai lempos vakarais nedeginti. Stasys po ketutių skyrių išėjo mokytis karininku, o Vytautas mokėsi 8 metus iki 1927m.
1926 m. gymnazijoje subūriana ateitininkų kuopa, leidžiamas laikraštėlis Ateities spindulys. 3-čiame numeryje (1927 m. sausis-vasaris) Vytautas įdėjęs straipsnelį Pirmyn. Ateitininkai turi būti rūpestingais ūkininkais savo organizacijoje, siekti jaunatviškos dvasios, sąžiningumo, drausmės ir tvarkos. Salomėja Nėris tais metais buvo literatūros mokytoja, ir Vytautas buvo vienas stropiausiu jos mokiniu. Nors aritmetikos uždavinius irgi sprendė klasėje geriausiai, Su irektoriumi Motieju Gustaičiu irgi gražiai sutarė. Pas Valiukevičius Babruose per karą atsidūrė gymnazijos mergaičių bendrabučio registracijos knyga, gal ir dar kokie dokumentai.