Brangiausias lobis. J. Laurinavičius

"Brangiausias lobis" - tai J. Laurinavičiaus anksčiau išleistų knygelių "Nelaimingieji rūmai", "Gobšuolio auksas", "Jukniškių akmenys" ir "Tirkšlių legendos" padavimų, legendų ir sakmių rinkinys.

„Jonas Laurinavičius jautriai, su didele šiluma pasakoja apie mūsų protėvių didumą, atsidavimą tėvynei, kasdienos darbui, jų tvirtybę ir jėgą padavimuose „Ištikimas sargas", „Sūnaus žūtis", „Elgeta spjauna į auksą", „Apgautos siuvėjos prakeikimas". „Gobšuolio aukso", „Velnio tilto", „Kerėplio" veikėjai supila piliakalnius, per naktį nutiesia akmenų tiltus, nugramzdina į pražūtį dvarus, prašmatnius rūmus, aprauda statybų aukas. Apie kai kurių gyvenviečių, ežerų, upių, kitų vietų atsiradimą ir jų pavadinimų, konkrečių paminklų kilmę atskleidžia „Bildziškių raistas", „Jurgionys", „Prūdninkų akmuo".

Skaitai „Brolių Liuizų lobį", o atrodo, kad sėdi nedidelėje kaimo gryčiutėje prie didelio pečiaus ir klausais prie vos vos šviečiančios spingsulės vilną verpiančios bobutės lėtai, iš širdies plaukiančią sakmę, kaip vienas kitą mylintys broliai ieškojo dvarininko užkastų turtų. Ir kuo arčiau pasakojimo finalas, tuo tavo kūnu nueina pagaugais virpuliukai ir imi dairytis ar tau negresia koks pavojus.

Rašytojo meniniais vaizdais padabintos senolių sakmės „Brangiausias lobis", „Kartuvių kalnas", „De tuis donis", iš dalies anksčiau minėtas „Ištikimas sargas" primena mūsų protėvių, senolių nuožmias kovas su kryžiuočiais, švedais, prancūzais, caro Rusijos kariaunomis, didvyriškai žuvusiųjų įamžinimą, rasto lobio panaudojimą kilniems tikslams.

Padavimų pasakotojas stengiasi kiekvienam rasti vis kitą perteikimo formą. Štai „Jukniškių akmenyse" pasakoja ne senelė, o mokytojas savo ketvirtokams, su kuriais išėjo padėti kolūkiečiams rinkti iš laukų akmenis. Kai pavargo, sėdo po ąžuolu, kurio netoliese irgi slūgsojo akmenų krušnos ir išgirdo žmonių aiškinimą, kodėl jų apylinkėse tiek daug akmenų, kad jų atsiradimas sietinas su Jukniškių dvarininku Osipu, kuris žiauriai nuskriaudė žąsiganį Bernotų Aliuką. Ir ne tik jį, bet ir baudžiauninkus, kumiečius. Dar labiau su nūdiena susiejo bylodamas padavimą „Kraupūs bėgiai". Tai pasakojimas apie geležinkelio tiesimą pro Žaslių gyvenvietę, žmonių prašymą šiek tiek pakeisti geležinių bėgių liniją, kad ji nebėgtų per senąsias kapines, neišskirtų čia palaidotų artimųjų kapų. Bet niekas jų maldavimų neišgirdo. Padavimas baigiasi: „Aš taip ir maniau, kad jam (geležinkelio tiesimo vadovui, - J. N.) liūdnai baigsis mirusiųjų ramybės drumstimas, - šnekėjo Anelė Kliukienė, - Tai dangaus atpildas už kapinių niekinimą". Autorius subtiliai prasitaria, kad šiandien niekas nežino, kaip yra iš tikrųjų. Tačiau faktas: dabar toje vietoje stovi koplytstulpis traukinio avarijos aukoms atminti. Pradėdamas šį liūdną pasakojimą, pateikia keturias ištraukas iš laikraščių, kurios pasakoja apie pastaraisiais dešimtmečiais įvykusias nelaimes ties Žaslių geležinkelio stotimi: tai susiduria traukiniai, tai nuo bėgių vagonai nurieda. Išvadą padaryti palieka patiems skaitytojams.

Apskritai Jonas Laurinavičius, sekdamas padavimus, stengiasi kiekvieną priartinti prie nūdienos. Todėl trumpai atkuria to meto istorines aplinkybes, vaizdžiai papasakoja to laiko istorinį foną. Pagal galimybes supažindina su svarbiausiais veikėjais, ypač to meto neigiamais - turtuoliais, dvarininkais,“ – rašo J.Norkevičius

Kaina: 10 Eur + siuntimo išlaidos