Saldžioji Darusia Marija Matios

parduodu siuntimas + papildomai, paklausimai el.paštu
Saldžioji Darusia
Marija Matios, kietas viršelis, 2013 m. 192 pusl.
Pats žinomiausias ir populiariausias Marijos Matis romanas „Saldžioji Darusia" pagrįstai yra pavadintas „tragedija, tolygia XX amžiaus istorijai", o pati Darusia – „beveik bibliniu personažu".

Šioje „Trijų gyvenimų dramoje" nėra nieko vienareikšmiško: nei veikėjų, nei aplinkybių, nei atomazgų. Romane „Saldžioji Darusia" nerasime epochos masto žmonių ar įvykių, teigiamų ar neigiamų herojų, tačiau, kaip tvirtina kritikai, „skaitai šią knygą – ir skauda širdį".

„Kai Darusia įbrenda iki juosmens vandenin arba iki kryžmens įsistoja iškaston duobėn – ji ieško ne šilumos, o pagalbos savo galvai. Lenda vandenin arba žemėn neilgam – tik tol, kol ugnis paliks maumenį. Tačiau jeigu ji šitaip, kaip tėtis, pagulėtų šaltoje žemėje metų metus, turėtų ieškoti šilumos.

Štai ir dabar tėčio balsas pasakė, kad jam vis dėlto šalta, tad jinai truputį jį sušildys. Va taip paglostys per šaltą molelį liesą jo krūtinę, perglostys šaltus pirštus, sušukuos plaukus. O tada leis jau ir papuotauti. Nes net gausingiausioji titulinė šventė kaime nėra tokia linksma, kaip Darusios puota čia su tėčiu.

Gerai, kad šiandien yra iš ko kelti puotą! Darusia traukia iš krepšelio jos sukauptą turtą, išdėlioja aplink kryžių, išvynioja iš marlytės varškę, sviestą, atsignybia pirštų galiukais po mažulėlį trupinėlį, įsideda burnon. Ilgai kramto. O tada priglunda prie kryžiaus ir tarsi kažką šnabžda į jo juodą viršūnę – kaip į žmogaus ausį. Lūpos juda taip išraiškingai, kad arčiau būdamas, galėtum aiškiai išgirsti žodžius.

Darusia šnabžda ilgai, karštai, liepsningai, tik kartkartėmis atsiplėšdama nuo kryžiaus, dairosi, išnaršo žvilgsniu viską aplinkui, vėl priglunda prie žemės ir šnabžda skubom, tarsi bijodama, kad kas nors išgirs jos baisią kalbą.

Ji niekada nežibina čia žvakės. Nes žvakė dega, dega ir išdegina viską, kas žmogiška. Žvakės šviesa nugena ne tik nelabąją dvasią, bet ir dvasią žmogaus, kuris tau nėra visam laikui miręs. O kai dingsta dvasia – tada dėl mirusio žmogaus graudoji vis mažiau ir mažiau, kol nustoji graudoti visai.

Todėl Darusia nemėgsta žmonių, kurie žibina ant kapų žvakes. Jie nori greičiau atsikratyti skausmo, kuris liūdesiu alsuoja iš po kapo molio. Žmonės bėga nuo širdgėlos, kuri sugildo sielą giliai, vos tik akimis aptikus kryžių. Žmonės nemėgsta graudoti. Jie iš viso nieko nemėgsta."