Vasarnamis saulės zuikučiams Nijolė Kepenienė

parduodu. siunčiu. perduodu.
Vasarnamis saulės zuikučiams, Nijolė Kepenienė, 2008 m. minkš. virš. 120 p.
Tai saulėta, sklidina tikrų vertybių knyga. Pačios autorės iliustruotoje knygelėje smagiai pasakojama apie vienuolikmetės Aliodijos ir jos draugų, taip pat jų tėvų patirtus nuotykius, ieškant tėčio ir vieniems kitų. Anot literatūrologo Romualdo Skunčiko, N. Kepenienės knyga – ne tik vaikams, bet ir tėvams. Joje pasakojama ne tik apie šviesius dalykus, yra ir ilgesio, ir liūdesio, ir nerimo. Tokios knygos – problemų knygos, o šioji prisodrinta labai gražios paaugliškos pasaulėjautos. Autorė sugebėjo pabėgti nuo pasakos ir prisiliesti prie klausimų, kurie kankina. Tas ieškojimų kelias – pats gražiausias šioje knygoje. Nors jis nelengvas, pilnas tragiškų situacijų, nerimastingo ilgesio. Knygelė verta dėmesio. Ji turi ką pasakyti kiekvienam – ir paaugliams, ir jų tėveliams.

Nijolės Kepenienės knyga – ne tik vaikams, bet ir tėvams. Joje pasakojama ne tik apie šviesius dalykus, yra ir ilgesio, ir liūdesio, ir nerimo. Šioji prisodrinta labai gražios paaugliškos pasaulėjautos. Autorė sugebėjo pabėgti nuo pasakos ir prisiliesti prie klausimų, kurie kankina. Tas ieškojimų kelias – pats gražiausias šioje knygoje. Nors jis nelengvas, pilnas tragiškų situacijų, nerimastingo ilgesio. Knygelė verta dėmesio. Ji turi ką pasakyti kiekvienam – ir paaugliams, ir jų tėveliams. „Vasarnamis saulės zuikučiams“ – taip Nijolė Kepenienė, rašanti mažiems ir dideliems, pavadino savo naująją apysaką vaikams. Pačios autorės iliustruotoje knygoje smagiai pasakojama apie vienuolikmetės Aliodijos ir jos draugų, taip pat jų tėvų patirtus nuotykius, ieškant tėčio ir vieniems kitų.

“Gražiausia, kas yra gyvenime, pavadinčiau vienu žodžiu – ieškojimas. Ne lobio atradimas, o jo paieškos yra didžiausias gyvenimo nuotykis, - sako N. Kepenienė. – Šio pasakojimo dalyviai ieško įvairių dalykų. Kas randa, kas ne. Kartais randa ne tai, ko ieškoję. Padėkite jiems ieškoti. O gal rasite ką nors ir sau.“

Rašytoja prisipažino, kad rašyti pradėjusi gana vėlai, nes dukrytė labai prašė sekti pasakas: „Apie tą stalą, aną pianiną. Taip tie daiktai mūsų namuose tarsi atgijo. Dabar man visąlaik norisi rašyti. Būti su savo mintimis, su jomis keliauti. Rašau visur, net sėdėdama automobilyje prie parduotuvės. O skaityti knygas patarčiau lėtai, labai po mažai – po lapą ar du, neryti jų, kaip aš vaikystėje.“