Sauja skatikų Kazys Almenas

parduodu. siunčiu. perduodu.
Sauja skatikų
Kazys Almenas, 1989 m. kiet. virš. 208 p.
Detektyvinio romano žanras, užsimezgęs 19-me šimtmetyje, yra labai preciziškas, tiksliai apibrėžtas. Jame dominuoja turinys, intriga. Autorius pradžioje užmena mįslę, kurią jis pabaigoje turi išspręsti. Sprendimas turi būti nelauktas, nustebinantis skaitytoją. Tarp mįslės užminimo ir jos išsprendimo, autorius žaidžia su skaitytoju sudėtingą žaidimą, intrigos kelyje paberdamas tikslių užuominų ir drauge stengdamasis nukreipti skaitytojo dėmesį į visokius klaidinančius šunkelius. Visa tai daroma pagal griežtas taisykles, neapgaudinėjant skaitytojo.

Tepaminėsime, kad Vėbra, noromis nenoromis, įsipainioja į "paslapties" aiškinimą. Jis apkeliauja didelę dalį Amerikos, seka įvairius užuominų siūlus, kol pagaliau išsprendžia mįslę nelauktai, bet logiškai.

Tačiau Almenas nepasitenkina grynąja intrigos geometrija, tokia būdinga, pavyzdžiui, Agatos Christie romanams. Jis apvedžioja skaitytoją po New Yorką, Baltimorę, Floridos Saint Petersburgą, Chicagą ir, kaip ekskursijos vadovas, beria gausių komentarų. Jis nagrinėja santykius tarp išeivijos ir krašto, tarp senosios ir jaunosios kartos. Satyrine plunksna jis bado Amerikoje įsišaknijusias Freudo teorijas ir "seksualinės laisvės" madas. Nagrinėdamas žmogaus tapatybės ir gyvenimo tikslo problemas, susijusias su romano atomazga, jis įbrenda ir į filosofinius vandenis. Almenas nuolat sugretina jam svarbią tokią praeitį su dažnai trivialia dabartimi, kaip šiame mokytojo Bertulio monologe:
". Praeitį nelengva apčiuopti, bet mums tai gyvybiškai būtina . . . Didelės tautos gali sau leist susi-žavėt dabartim, bet ne mes . . . Mums reikia suprasti, kaip sunkiai buvo dirbta, kentėta ir rizikuota praeityje. Dirbta dažnai sunkesnėse sąlygose negu dabar, ir to darbo pasekmėje mes esame čia. Tai yra tarsi inkaras, kuris mus įvertins šioje žemėje".

Romano herojus Donatas Vėbra, "tarybinis" milicininkas, keliaujantis po išeiviją, yra nauja figūra mūsų prozoje. Jo situacija kaupia savyje daug sociologinių ir politinių galimybių. Tačiau autoriui tai, atrodo, nerūpi. "Politika" romane ribojasi naiviais išeivių pasisakymais ir beveik visiška tyla apie padėtį Lietuvoje. Kaip ir daugelio detektyvinių romanų "mįslės sprendėjas", Vėbra yra pirmoje eilėje policininkas, detektyvas. ("Milicininko pareigose visgi šiek tiek išmokti apie žmones, ir šiuo atveju spalva arba visuomeninė santvarka daug skirtumo nesudarė".) Detektyvinio romano pasaulyje ideologinės ar ūkinės sistemos ateina ir praeina, o nusikaltimai ir jų sprendimai lieka amžini.

Vėbra yra "klasiškas" detektyvinio romano herojus ir kitu atžvilgiu. Nežiūrint autoriaus pastangų suteikti jam individualių bruožų ir nekasdieninės erudicijos (jis žino, kada cituoti Sinclairą ir yra skaitęs Whit-maną ), Vėbra lieka nuobodžiai "normalus" ir pilkas. Aplink jo normaly-bės ašį bešokinėjantys romano veikėjai įvairuoja tarp švelnaus šaržo ir karikatūros. Bet ir tai įprasta detektyviniam žanrui, kurio "inspektorius", kaip tokioje gausybėje anglų romanų, yra sveikas, normalus, solidžiai kasdieniškas žmogus, apspistas įtarimų, neurotiškų ekscentrikų.

Tuo būdu Almeno "Sauja skatikų" yra įdomus tradicinės lietuvių prozos ir detektyvinio žanro derinys. Įprastinė situacija, kurioje "normalus", sveiku protu ir kolektyvine patirtimi besivaudovaujantis kaimietis susiduria su groteskiškais miestelėnais, čia perkeliama į iš Lietuvos atvykusio milicininko Vėbros ir išeivių Amerikoje santykius. Ir savo pasaulėžiūra, ir realistiniu stiliumi Almenas yra esmiškai konservatyvus šį žodį naudojant ne vertybine ar ideologine, bet grynai aprašomąja prasme rašytojas, kuriam bet kokios "mo-dernybės" savaime įtartinos. "Saujos skatikų" autoriaus užgriebtoms temoms ir dilemoms išgvildenti ir meniškai apipavidalinti detektyvinio romano rėmai yra per siauri. Todėl daug kas jo romane tepaliečiama paviršutiniškai. Antra vertus, žiūrint į romaną iš griežtai aprėžto detektyvinio žanro taško, visi tie autoriaus samprotavimai ir rimtieji užmojai tampa balastu, sulėtinančiu romano tempą ir sumažinančiu jam būtiną žaismingumą. Su šia problema kaip pasotinti rimtojo, meniškojo romano vilką ir drauge išlaikyti sveiką detektyvinio žanro ožką yra susidūrę ir patys iškilieji šio žanro puoselėtojai, kaip Ni-cholas Freeling, Ross Macdonald ar Georgės Simenon. Almenas ėmėsi beveik neišsprendžiamo uždavinio. Mėgindamas jį išspręsti, jis mums padovanojo įdomų pramoginės literatūros kūrinį ir ambicingą detektyvinį romaną, prašokantį savo žanro ribas.