Baronas Miunhauzenas Gotfrydas Augustas Biurgeris

parduodu. siunčiu. perduodu.
Baronas Miunhauzenas
Gotfrydas Augustas Biurgeris, 1987 m. kiet. vir. 128 p.
Barono Miunhauzeno nuostabios kelionės jūromis ir žeme, karo žygiai ir linksmi nuotykiai, jo paties apsakinėti draugų būrelyje prie buteliuko, o šičia paduoti maždaug taip, kaip juos aprašė Gotfrydas Augustas Biurgeris.
Iliustravo Kęstutis Kasparavičius.
Baronas Miunhauzenas, šių nuostabių kelionių ir medžioklės istorijų pasakotojas, tikrai yra buvęs. Šiaurės Vokietijoje, gražiame Vėzerio upės slėnyje, yra Bodenverderio miestelis, o prie jo dvaras, kuriame iš seno gyveno Saksonijos baronų Miunhauzenų giminė. Ten 1720 metais gimė mūsų knygos herojus (vokiškai ). Buvo įprasta, kad tos giminės sūnūs eidavo į karininkus. Mūsų baronas iš pradžių buvo pažu Braunšveigo hercogo Antono dvare. 1739 metais, kai tas hercogas išsikėlė į Rusiją ir stojo tarnauti kavalerijoje, kartu su juo išvyko ir devyniolikametis Miunhauzenas. Hercogas Antonas tarnavo pulko vadu, Miunhauzenas tame pat pulke pradėjo tarnybą nuo žemutinių laipsnių, greitai tapo leitenantu, dalyvavo Rusijos karuose su Turkija, o 1750 m., jau būdamas rotmistru (kapitonu), išėjo iš tarnybos, grįžo į tėvynę ir valdė Bodenverderio dvarą. Jame ir gyveno iki mirties 1797 m.
Anais laikais Miunhauzeno padėties dvarininkai retas kuris užsiimdavo mokslo, meno ar kultūros darbu, jie daugiausia dykinėdavo, medžiodavo, vienas kitas keliaudavo, šlaistydavosi prie aukštesnio feodalo dvaro, o susirinkę pas kurį kaimyną puotaudavo, lošdavo kortomis, pypkiuodavo (anuomet tai buvo naujas paprotys ir labai tinkantis prie jų gyvenimo stiliaus) ir pasakodavosi visokias istorijas, kuriomis kiekvienas stengėsi pasirodyti esąs ne bet kas. Ten jie, būdavo, giriasi be jokios sarmatos ir meluoja, kad net ausys kruta.
Ir Miunhauzenas, dvarininku tapęs, gyveno, galimas daiktas, ne kitaip. Neapsikęsdamas kitų pagyromis ir melais, jis tikriausiai ir pats ėmė pasakoti neregėtus negirdėtus daiktus, tačiau perdėdamas iki paskutinių nesąmonių ir taip juos parodijuodamas. Ne visi tie pasakojimai yra literatūrinė išmonė. Didelė dalis jų motyvų yra folklorinės kilmės. Šmaikščios, sąmojingos ir gyvos istorijos pasklido žmonėse, atsirado, kas jas ėmė surašinėti, o kiti su pomėgiu skaitė. Pirmosios iš tų knygučių buvo anoniminės.
Į tas „melų pasakas“ atkreipė dėmesį žymus tų laikų vokiečių rašytojas Gotfrydas Augustas Biurgeris ( ). Jis surinko jas, apdorojo, per kelis kartus papildė ir iš jų padarė reikšmingą literatūros veikalą vieną skaitomiausių knygų, išverstą į daugelį kalbų.
G. A. Biurgeris priklausė literatūriniam bei visuomeniniam sąjūdžiui, vadinamam „Audros ir veržimosi“ (vok. ) vardu. Tas sąjūdis buvo griežtai antifeodalinis, jo atstovai savo raštais kovojo prieš politinės valdžios absoliutizmą, prieš baudžiavą ir aukštesniųjų luomų privilegijas. G. A. Biurgeris buvo vienas reikšmingiausių „Audros ir veržimosi“ poetų. Jo eilėraščiai kupini kovos patoso, jais jis kėlė savo laikų santvarkos nežmoniškumą. Ypač garsi jo baladė „Lenora“.
„Miunhauzene“ satyros rykšte pliekiami feodalų papročiai ir apskritai jų gyvenimo beprasmybė. Reikia atminti, kad stačiai rašyti tokius dalykus tada buvo pavojinga, užtat autorius juos išsako prasimanytomis pasakomis ir alegorijomis. Savo eilėraštyje „Valstiečio žodžiai jo šviesybei tironui“ poetas be jokių užuolankų sako: „Kas tu toks, valdove, kad tavo karietos ratai mane traiško, tavo žirgai trypia, ir tavęs sąžinė negraužia?“ Todėl Biurgeris buvo galingųjų nemėgstamas, gyveno sunkiai ir be laiko mirė džiova.
Mums ši knygutė teikia smagaus pasiskaitymo, duoda progos pažinti senųjų laikų papročius ir primena, kaip į privilegijuotų klasių gyvenimą žiūrėjo šviesūs, dori ano amžiaus žmonės.