XVI a. Lietuvos knygos lenkų kalba, nauja

XVI a. Lietuvos knygos lenkų kalba: kontrolinis sąrašas, mokslo studija, XVII–XVIII a. taisymai ir papildymai


Nauja, celofanuota tinka dovanai, paskyroje turiu kitų naujų knygų, perkant kelias pritaikysiu nuolaidą

Siunčiu
Tel. 0.676.01326

Tai – solidi mokslo studija „XVI a. Lietuvos knygos lenkų kalba. Kontrolinis sąrašas. Mokslo studija. XVII–XVIII a. taisymai ir papildymai“. Parengė Jolanta Dapkievicz. Redagavo Tomas Petreikis. Atsakomoji redaktorė Nijolė Bliūdžiuvienė.

Leidinyje sutelkta bibliografinė informacija apie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1553–1600 m. išėjusius leidinius lenkų kalba. Tai trečioji knyga, užbaigianti ir sujungianti XVI–XVIII a. senosios Lietuvos knygų lenkų kalba tyrimus. Sutelktos bibliografinės informacijos pagrindu parengta doc. dr. Tomo Petreikio ir Jolantos Dapkievicz studija „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knyga lenkų kalba XVI a. antroje pusėje“, atskleidžianti spaudos lenkų kalba vaidmenį to meto Lietuvos gyvenime.

XVI a. antrojoje pusėje tarp rusėnų ir lotynų kalbų, kurios viešajame valstybės gyvenime turėjo senas vartojimo tradicijas, vis giliau skverbėsi lenkų kalba. Leidyba lenkų kalba Lietuvoje sutapo su Renesanso, Reformacijos ir Kontrreformacijos idėjų sklaida bei lenkų kalbos įtakos sustiprėjimu. Spauda, kaip masinės komunikacijos priemonė, Lietuvoje atgimė 1553 m. įtakingam didikui M. Radvilai Juodajam apsisprendus susieti savo giminės ir jo aplinkoje esančių didikų giminių tikėjimą su Reformacija. Tam tikslui Lietuvos Brastoje buvo įkurta pirmoji protestantų spaustuvė LDK. Spaustuvių veiklos reglamentavimas nebuvo griežtai sureguliuotas, todėl šalyje susidarė gana liberalios veiklos sąlygos, leidusios plėtotis įvairiakryptei visuomeninei ir religinei minčiai. Šalies reformatai iki XVI a. 8-ojo dešimtmečio vidurio buvo monopolizavę spaustuves, patys jas įkūrė ir išlaikė Lietuvos Brastoje, Nesvyžiuje, Laske ir Zaslavlyje. Artėjant link XVI a. pabaigos, didėjant visuomeninių grupių konkurencijai, kūrėsi ir daugiau komercinių, katalikų ir stačiatikių išlaikomų spaustuvių. Spaustuvės susikoncentravo Lietuvos sostinėje Vilniuje, miestas tapo antruoju Abiejų Tautų Respublikos spaudos centru po Krokuvos. Iš viso iki 1600 m. Vilniuje buvo išleisti 159 leidiniai lenkų kalba.

Svarbų vaidmenį plėtojantis lenkų kalbai atlikę LDK didikai suvokė, kad jų kvietimu iš Lenkijos Karalystės atvykę Reformacijos veikėjai vykdys aktyvų pastoracinį darbą savo gimtąja kalba. Spaustuvininkai taip pat buvo atvykėliai iš Lenkijos (daugiausia Krokuvos), gebėję lanksčiai prisitaikyti prie užsakovų poreikių. LDK piliečių dalyvavimas knygų leidyboje daugiausia pasireiškė per tiesioginį leidinių ir autorių rėmimą bei spaustuvių išlaikymą. Politinės ir konfesinės įtampos sukūrė papildomų motyvų stiprinti įvairių grupių leidybines veiklas, aktyviau ieškoti finansinių ir intelektualinių resursų, steigti trumpalaikes spaustuves. Komercinis akstinas buvo svarbus privačioms spaustuvėms, bet daugeliu atveju laikytasi konfesinės linijos, nes spauda pirmiausia buvo suvokta kaip būdas plėsti tikėjimą.

XVI a. spaudiniams dažnai būdingas polifunkciškumas stengiantis viename leidinyje pateikti keletą žanriniu požiūriu skirtingų leidinių. Dominavo religinė spauda, aktyviausiai rengiama evangelikų reformatų ir arijonų, o nuo XVI a. 8-ojo dešimtmečio pabaigos įsijungiant ir katalikams. Biblijos, katekizmai, maldynai, postilės, apeigynai, giesmynai ir poleminė literatūra sudarė leidybos repertuaro pagrindą. Toks gausus tikybinės literatūros leidimas pirmiausia atspindi reformatų siekį įtraukti tikinčiuosius į sąmoningesnį dalyvavimą bažnytinėse apeigose. Užpildžius pagrindinės tikybinės spaudos poreikius radosi grožinė literatūra, valstybės ir teisės valdymui skirti leidiniai, išėjo filosofijos, publicistikos ir ekonomikos darbų.

XVI a. pabaigoje vykęs perėjimas nuo kolektyvinio prie individualaus skaitymo turėjo įtakos leidinio formatui ir vizualumui. Leidinių puošybai naudoti inicialai, vinjetės, herbai, ornamentiniai rėmeliai, frontispisai, bet pati puošyba paprastėjo. Dažniausiai tik didesnės apimties ir ilgai rengti leidiniai išeidavo puošti medžio raižiniais dekoruotais antraštiniais lapais (frontispisais), išskirtinį dėmesį skiriant ir rėmėjų herbinėms iliustracijoms. XVI a. pabaigoje vis dažniau buvo susikoncentruojama į tekstą, minimalius tipografinius puošybos sprendimus.

Spauda lenkų kalba yra LDK kultūros paveldas, reprezentuojantis daugiatautės valstybės kultūros tradicijas, Reformacijos akivaizdoje išugdytą žodžio laisvę ir dėmesį lenkų kultūrai. Veržlus knygų leidybos lenkų kalba LDK etapas žymėjo polonizacijos pradžią, kai, nepaisant Reformacijos iškeltų idėjų, skatinusių atsigręžti į tautines kalbas, buvo padėtas pamatas LDK ir Lenkijos Karalystės integracijos procesams.