Jono Čeponio 1970 metais tapytas paveikslas

Jono Čeponio 1970 metais tapytas paveikslas ant medžio plaušo plokštės (aliejus), išmatavimai: 82x55 cm.
Jonas Čeponis (1926–2003) yra vienas žymiausių lietuvių dailininkų modernistų, tapęs ryškaus, spalvingo kolorito dekoratyvius kūrinius. Jis puoselėjo arsininkų įtvirtintą individualią menininko raišką, modernizmo principais grįstą kompozicijos, spalvų, linijų ritmo ir formų įtaigą bei liaudies meno principų vienovę. J. Čeponio tapyboje dominuoja peizažo žanras, tačiau gimtojo kaimo apylinkių vaizdai, Vilniaus senamiesčio fragmentai ir panoramos nebuvo sentimentali jausmų išraiška, bet rėmėsi aiškia struktūra, akcentuota dramatiško juodo kontūro išraiška. Nepaisant ryškių spalvų skambesio ir dinamizmo, dailininko kompozicijos dvelkia vidine ramybe ir stojiška būties pajauta.
Išsami J. Čeponio tapybos retrospektyva išskaidoma į keletą svarbesnių temų ir idėjų: 1. Tyliojo modernizmo proceso dalyvis. Ankstyvojo laikotarpio ieškojimai. 2. Spalvingas žvilgsnis į gamtą. Vilniaus senamiesčio motyvai. 3. Romantiškas žvilgsnis. Jūra ir laivai. 4. Šventė kasdienybėje. Figūros ir veidai.
J. Čeponio kūrybos palikimas pasklidęs po įvairiausias šalis, po pasaulio muziejų, galerijų, privačių kolekcininkų rinkinius. Jo darbų yra Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Bulgarijos, Latvijos, Prancūzijos dailės muziejuose, Kelno modernaus meno muziejuje (Dr. P. Ludvigo kolekcijoje) Vokietijoje, „Haidusagi“ galerijoje Vengrijoje, Austrijoje, Suomijoje, Japonijoje, Izraelyje, Lenkijoje, Šveicarijoje, JAV. Dailininkas surengė personalinių parodų daugiau kaip 80 šalių. Personalines parodas tapytojas pradėjo rengti anksti, nuo 1966 m., todėl buvo įvardytas tyliojo modernizmo proceso dalyviu. Tuo metu išsiskyrė jo parodos „Vilniaus“, „Tauro“, „Pionieriaus“ kino teatrų fojė erdvėse. Palydėta pilkais ir neišvaizdžiais bukletais, kukliais menotyrininkų komentarais, tačiau ryškių kontrastingų spalvų su juodu kontūru tapyba privertė ilgam įsidėmėti šio dailininko vardą. Viktoras Liutkus apie sovietmečio dailininkų pastangas tuo metu atrasti savitą modernų žvilgsnį teigė, kad dailininkai ne tiek išjudino aukštų instancijų gerai prižiūrimą tvorą, kiek ieškojo būdų, kaip pralįsti pro plyšelius, kiaurymes, tarpus. Ne vienam pavyko. Ir jų kūryba gali būti laikoma grupiniu pasipriešinimu. J. Čeponis taip pat ieškojo savos pasipriešinimo kalbos. Nedrąsiai dalyvavo parodose, Jono Švažo palaikomas tapė, bet atkakliai laikėsi pozicijos nekurti teminių ideologinių darbų, revoliucines ir socialistines idėjas deklaruojančių drobių. Dailininkas labiau orientavosi ne į sovietmečio aktualijas ir kasdienybę, bet ieškojo savitos raiškos, nuotaikų, spalvų skambesio, kaip tai darė prancūzų postimpresionizmo bei fovizmo atstovai.